Noriu išsakyti viską, ką jaučiu, kai pagalvoju apie Tavo atsidavimą man ir rūpestį dėl manęs. Keista, kad nedažnai apie tai susimąstau ir dažnai neįvertinu Tavo meilės man, dar dažniau pradedu burbėti ir kartoti: “žinau, suprantu, žinau“, po Tavo eilinio rūpesčio dėl manęs, kai tuo tarpu dažnai nei žinau, nei suprantu. Tiesiog pamirštu, jog Tau rūpiu, esu įsitikinęs, nemažiau nei rūpi pati sau. Ir visada, ir visur esi pasiruošusi atiduoti visą save, kad tik Tavo didžiausiai ir labiausiai gyvenimo meilei būtų geriau. Sunku net įsivaizduoti, kaip sunku ir ką Tau tekdavo išjausti tais momentais, kai man nebūdavo viskas „tvarkoje“, tie momentai, kai skambindavai, protindavai, prašydavai, atsiduodavai ir visa tai kildavo iš grynos meilės, tačiau dažnai atsukdavau nugarą ir negirdėdavau Tavo pagalbos siūlymo šauksmo. Ir ką gi Tau tekdavo išgyventi, mamyte, kai vėl ir vėl užterštomis akimis atsakydavau ??

Ačiū Tau, mama, kad gyvenimas man davė Tave; ir ką gi be Tavęs daryčiau, be Tavo meilės, rūpesčio šilto. Siunčiu Tau visa iš savęs, kas tyriausia ir tikiu, kad visa kas buvo sunkiausia nebegrįš jau. Ir tikiu iš visos širdies, mama, kaip Tavo širdžiai bus gera, kai mane matysi Tu, mylintį vaiką savo…