Retai rašau, o jei ir rašau – tavęs tai nepasiekia. Rašau tai, ko nedrįstu sakyti realiame gyvenime. Laiškuose galima, galima praktiškai viskas…. Juk mes niekada nekalbėjom apie tai, kas ypač skauda….o man to reikia.

Atsiminimai, aš pradėsiu nuo jų…. Geltonas sijonas, juoda golfas ir ilgi ilgi karoliai…. atsimenu, kai tu puošdavaisi ir eidavai į šokius: močiutė sakydavo: mama jauna,  jai dar reikia susirasti vyrą – mes su sese nelabai supratom (bent aš nesupratau) tik gėrėjausi, kokia tu graži. Paskui tas gražus vaizdelis man pradėjo sietis su baime…. aš neatsimenu, kada tu grįždavai (miegodavom), tik kitą rytą rankiodavom karoliukus, kurie pabirdavo praktiškai kiekvieną kartą, kai tu grįždavai iš vakarinių pasilinksminimų…. Įdomu tai, kad visa tai buvau pamiršusi (sąmoningai ar nesąmoningai) keturiasdešimt metų. Tik tada, kai pradėjau narplioti savo visiškai susipainiojusį gyvenimo kelią, aš atsiminiau daugiau, ne tik geltoną sijoną, bet ir tuos sutraukytus karolius…

Tik tada, kai atėjo diena, kai aš turiu pati atsiprašyti, sugebėjau pasakyti sau, kad aš taip pat turiu nuoskaudų. Paradoksas – kaip lengva atleisti kaip pati esu kalta, kaip lengva atleisti, kai  suprantu, kad niekada nebuvau mylinti dukra, niekada nebuvau supratinga ir dėmesinga – pati sau labai rūpėjau… Kažkaip jau dabar pagalvoju kasdien, kaip tu jautiesi… bet tai negali išpirkti nė mažos dalies tų dienų, kai man mažiausiai rūpėjo, kaip tu jautiesi…. Ta diena, kai aš atėjau aplankyti tavęs ligoninėje – aš atsimenu tą dieną nuo pat ryto. Atsikėliau, reikia važiuoti pas tave, aplankyti. Nesinori. …. dar galvoju – gėlių reikia nupirkti. Prie gėlių kioskelio – kavinė. Tik bokalas alaus – o kas čia tokio? Pati sau šeimininkė esu, suaugusi moteris. Vakaras – važiuoju. Pamačius mane sakai – „tavo negeros akys“, nesakei, kad aš girta, kad tau gėda prieš palatos moteris…. „negeros akys“…

Man iki ašarų sunku suvokti, kodėl mes viena kitai tiek skausmo sukėlėm… juk abi turėjom kas skaudina… Ir pabaigai:

Kas gyvas sudejuos, kai saulė leisis

Plonyčiais spinduliais?

Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi,

Tai kas gi man atleis!..

/J.Aistis/

Tavo dukra.