Pirmas laiškas, kurį rašau gyvenime turbūt…

Nepyk, Mama… nežinau, kaip jį ir rašyti. Bet pabandysiu dėl kilnaus tikslo.

Ačiū, kad esi mano gyvenime, suprantu, kad be Tavęs, manęs šiam gyvenime ir nebūtų.

O aš niekada ir nevertinau to. Maniau, kad man viskas galima, esu nebaudžiamas ir, kad niekam nereikia manimi rūpintis. Ačiū, kad padėjai išsikrapštyti iš viso mėšlo, kurį priviriau mąstydamas blogai. Ačiū Tau, mama, kad neapleidai manęs, kad ir kaip su Tavim blogai elgiausi, su Tavimi kalbėjau. Aciū, kad tyliai kentėdama, tikėjai manimi kai visas pasaulis buvo atsukęs man nugarą. Aciū Tau, kad esi mano angelas sargas. Žinau esu bejausmis. Nemoku Tau pasakyt, kad myliu Tave. Bet dabar rašydamas šį laišką sėdžiu darbe ant laiptų ir braukiu ašarą, o gal net kelias nuo savo skruostų. Atsiprašau Tavęs už viską, ką Tau padariau blogo, atsiprašau, kad nuvyliau daug kartų… bet aš tikiu, kad gyvenime yra nuopoliai ir pakilimai. Ir labai tikiu, kad nuo šiol kilsim tik į viršų ir galėsi didžiuotis manimi. Pastarieji metai mums buvo stebuklingi. Visos Tavo šypsenos ir juokas, nuoširdūs ir atviri pokalbiai, tie paprasti, tokie paprasti pokalbiai tarp mamos ir sunaus. Kaip man to reikejo visą gyvenimą, tiek nedaug, atrodo, reikėjo, kad būtume abu laimingi. Bet vėl… protingos mintys ateina per vėlai. Bet iš tiesų, gal viso to reikėjo, kad būtų taip, kaip yra? Nebūsi čia, nebuvęs ten. Tai nuoširdžiai sakau, Myliu Tave!!!

Su meile,

Sūnus