Nutariau parašyti Tau šį laišką, nes paprasčiausiai labai Tave myliu, bet retai tai sakau, nors žinau, kaip Tu šito lauki…

Šiandien prisimenu tuos vaikystės momentus, kai Tu mokei mane kalbėti, suprasdavai mane net ir be žodžių, užtekdavo vieno žvilgsnio…

Įdėmiai žiūrėdavai į mane ir SUPRASDAVAI! Ačiū Tau, jog supranti mane iki šiolei, net tais momentais, kai rodos aš pats savęs nesuprantu…

Ačiū Tau už palaikymą, už tai, jog niekuomet nuo manęs nenusisukai, net ir tuomet, kai man atrodydavo, kad nieks manęs nebesupranta…

Aš visada tai jaučiau, tikrai, tik kažkodėl tai man taip sunku Tau būdavo ištarti AČIŪ… Paprasčiausią AČIŪ…

Atleisk man, kaip tūkstančius jau kartų tai darei… Aš Tave myliu, labai, labai, nors ir labai retai Tau tą sakau. Dar kartą AČIŪ Tau, kad aš Tave turiu!