Atėjo metas, kai noriu Tau padėkoti, už tai, kad esi. Už Tavo meilę, rūpestį ir pasiaukojimą. Už tai, kad leidai man suprasti, kas yra gyvenimas. Kad visada buvai šalia, kai blaškiausi, klydau, elgiausi nedėkingai, liūdinau Tave, verčiau baimintis ir nerimauti. Globojai mane, kai Tau pačiai reikėjo rūpesčio ir globos. Atleisk man, Mama, kad šykštėjau Tau švelnių žodžių, kad taip retai Tave apkabindavau ir nesakydavau, kad myliu.

Buvau, kaip aklas kačiukas, kai grimzdau alkoholio liūne, kai ta galinga ir klastinga liga buvo pasiglemžusi ir pavydžiai savinosi mane visą.

Kaltinau Tave, kad nemylėjai manęs. Bet tuomet negalėjau suprasti, jog Tavo meilė man yra tokia, kokia yra, ji tiesiog yra. Šiandien, kai vaduojuosi iš pražūtingos priklausomybės pančių, jau galiu blaiviai mastyti ir jausti. Dabar suprantu, kad mama negali nemylėti. Tokia Meilė yra Dievo duotybė moterims, turinčioms vaikų. Pati esu mama ir žinau, ką reiškia mylėti savo vaiką. Mylėti besąlygiškai. Tik dabar suprantu, kaip giliai mano kaltinimai žeidė Tave…

Atleisk man, Mama, kad nebuvau Tau gera dukra.

Myliu Tave, Mama, ir kasdien prašau Dievo, kad suteiktų Tau stiprybės ir sveikatos. Kad galėtum gyventi ir džiaugtis kiekviena akimirka.

Mylinti ir mylima dukra.