Viliuosi, kad Tu visgi matai mane, sėdi sau ant pūkinio debesies krašto, tabaluodama elegantiškomis kojytėmis ir šypsaisi. Tavo ilgomis, grakščiomis kojomis jaunystėje žavėdavosi visa Kauno Laisvės alėja, kai kaukšėdama leisdavaisi iš namų universiteto link.

Rašau apsigobęs Tavo ilguoju kašmyro megztiniu. Ir ne todėl, kad vėsu.  Tiesiog taip man jaukiau, jis tebesaugo Tavo kvepalų ir tavo kvapą.

Jį paskutinį kartą vilkėjai prieš kelerius metus, kai ėjome pietauti į man nuo vaikystės taip įstrigusi restoraną „Metropolis“. Į jį vykdavome tik ypatingomis progomis, pavyzdžiui, kai pasveikdavau po ilgų žiemos bronchitų ar anginų, ir Tu mane nusivesdavai atšvęsti gyvenimo.

Visą gyvenimą augęs Tavo globoje, rūpestyje, užuojautoje ir didelėje moteriškoje meilėje, rašau Tau šį savo laišką su neapsakomu dėkingumu, ko nekompensuos jokie pasaulio pinigai.

Užaugęs nepateisinau Tavo lūkesčių. Bet kad ir kaip susiklostytų mūsų likimai, visada žinok ir jausk mūsų meilę ir šilumą Tau. Visada mylintis Tavo sūnus, palaidūnas.