Prasidėjus pavasariui, mane rytais žadina saulės spinduliai… Deja jie pro grotas. Pamenu tas dienas, kai visi rytai prasidėdavo Tavo ištartais žodžiais: „Labas rytas, sūnau!“. Rašau Tau būdamas pataisos namuose ir dažnai pagalvoju, kad didžiausias šio pasaulio deimantas esi Tu, nes Tu statei man gyvenimą nuo nulio ir leidai jaustis reikalingu. Auginai mane pavyzdingu žmogumi ir visada liepei pasirinkti, ko noriu iš gyvenimo: gydyti ar skriausti. Žinoma pasirinkau pasaulį gydyti, bet viena gyvenimo klaida man kainavo labai daug. Ačiū, kad Tu manimi tiki ir kai niekas nebetiki, žinau, kad Tu mane visada palaikysi. Net jei prieš mane nusiteiktų visa armija žmonių, Tu stovėsi už mano nugaros ir niekada neleisi man palūžti. Tvirtai tikiu, kad šiandien esu savo likimo šeimininkas ir įstengsiu padaryti viską, kad greičiau Tave pamatyčiau. Šiuo metu galiu tik pasidžiaugti visais gražiais mūsų prisiminimais. Dažnai Tau kartoju, kad iš manęs gali atimti laisvę, bet minčių ir gražiausių prisiminimų iš manęs neatims niekas. Bėgant laikui kiekviena mūsų pragyventa akimirka tampa dar svarbesnė. Tik praradimo metu vėl pajuntame, kad kiekviena akimirka iš tikrųjų yra dovana. O kiek dovanų paprasčiausiai nepriėmiau, nes buvau užsiėmęs savo rūpesčiais ir „svarbesniais“ dalykais. Džiaugiuosi, kad būdamas ir dideliu vyru su Tavimi bendraudamas jaučiuosi vaiku. Daug smagiau ryžtis dideliems darbams, švęsti dideles pergales, net jei tame kelyje galima patirti nesėkmių, nei rikiuotis į vieną gretą su pilkais žmogeliukais, kurie nepatiria nei didelio džiaugsmo, nei didelio sielvarto, nes gyvenu pilkoje zonoje, kurioje nėra nei pergalių, nei pralaimėjimų.

Mama, Tu būsi mano pergalė!

Kuri man kasdien primena visa kuo geru pasaulyje.

Sūnus.