Štai jau antri metai kaip manęs nėra šalia, kai negaliu Tavęs apkabinti, pažvelgti į Tavo gražias akis, išgirsti iki pasąmonės gelmių įsimintą ir taip man mielą balsą, kuris kaip dabar vis pamenu kviesdavo mane iš lauko pareiti namo pavalgyti. Pamenu visus Tavo pamokymus, kuriais stengeisi mane išauklėti ir pamokyti gyvenimo, kad tapčiau geresniu žmogumi. Bandei parodyti tikrąjį gyvenimo kelią, į kurį, mane išauginus, galėtum paleisti gyventi, mylėti ir kurti savo šeimą. Bet kaip žinia, viena iš žmogaus prigimčių yra klysti, ir aš nebuvau tam išimtis. Gal dėl to, kad mažai Tavęs klausiau, daug Tavo pamokymų priimdavau nerimtais. Ne dėl to, kad nerūpėtų, bet dėlto, kad buvau jaunas ir naivus. Visada galvodavau, kad tai, ką turiu dabar, turėsiu visada, bet netekęs Tavo šilumos per savo padarytas klaidas, supratau stipriai klydęs. Tavo žodžiai, sakyti vaikystėje, visi pamokymai man, tapo aiškūs ir visas mano mąstymas bei supratimas staiga pasisuko kita linkme. Supratau, kaip Tau buvo sunku apsaugoti mane nuo viso to blogio, kurį pats sau prisidariau. Juk Tu stengeisi man atstoti tėvą ir mama, tik Tave vieną turėjau visa savo gyvenimą. Skaudu tik tai, kad visa tai supratau taip vėlai. Bet tikiu, kad nepervėlai. Dabar turiu tikslą, gavęs skaudžią gyvenimo pamoką, stotis tvirtai ant kojų ir nebekartoti praeities klaidų. Noriu, kad vieną dieną pamatytum savo sūnų tokį, kokiu norėjai jį matyti visą savo gyvenimą: teisingu ir geru žmogumi. Noriu, kad Tavo visos gyvenimo pastangos nenueitų perniek. Noriu, kad manim didžiuotumeisi ir suprastum, kad visa Tavo atiduota meilė ir rūpestis manimi, tik jis privertė mane pasikeisti ir tapti geresniu. Baigdamas šį laišką, nenoriu Tau tarti “sudie” ar “pabaiga”, noriu Tavęs paprašyti, mano brangioji ir mylimiausioji mama, atleisti man dar kartą už mano klaidas ir nuopolius, kuriais Tave skaudinau ir patikėti manimi, kad grįšiu pas Tave geresniu žmogumi. Atsisėsiu šalia Tavęs, perbraukdamas Tavo sidabro spalvos laiko nudažytus plaukus ir išklausysiu viso to , ką man norėjai pasakyti per tuos metus, kol manes nebuvo šalia. Ir pasistengsiu visas Tavo širdies kerteles, kurias palietė mano padarytas skausmas, užpildyti laime bei džiaugsmu!

Tavo mylintis ir be proto stipriai Tavęs išsiilgęs sūnus.