Žinai, buvo laikas, kai galvojau, kad niekada Tau neatleisiu. Buvo laikas, kai maniau, kad Tu man niekada neatleisi. Buvo laikas, kai aš norėjau tavęs atsižadėti, kaip ir Tu manęs. Ir atėjo laikas, kai supratau, ką reiškia besąlyginė meilė. Tas begalinis geranoriškumas, visą gyvenimą einantis iš Tavęs suformavo mano vertybes, jas, gyvenant iš naujo, turėjau susigrąžinti, sugrįžti prie prigimtinio troškimo – meilės troškimo. Juk visi to norim, visiems mums reikia meilės, be to nėra prasmės. Įsivaizduok, mama, jeigu Tu sugebėjai spinduliuoti meilę visą mano gyvenimą, tai kokia meilė sklinda iš Dievo? Tu ne kartą sakei: niekas nevyksta be reikalo, viskas turi prasmę. Ir šiandien aš tuo labai tikiu. Tikiu, kad mano, Tavo, mūsų šeimos kančios gali mus suvienyti, sustiprinti mūsų ryšį. Juk jeigu ne tos ašaros šalia Tavęs, jeigu ne ta beprotybė, kažin ar būčiau atsivėręs tai Dievo meilei ir meilei artimui. Man siaubingai liūdna, kad šis kelias užtruko per ilgai, norėčiau Tau sugroti tai, kaip man skaudu vien pagalvojus ką tau teko iškęsti, nes šiems jausmams žodyne nėra žodžių, o Dievas man davė kitą kalbą – muziką. Tik po 28-erių metų supratau, kad Tavo akys rudos, ir kad, Tu visad buvai be galo nuolankus žmogus. Ir kaip aš to nemačiau? Per savo puikybę. Eikim kartu į dienos šviesą, nes labai tikiu, kad Dievas mums numatęs daug gražių dalykų. Kas žino, ką dar Jis sugalvos …

Su meile,

Sūnus palaidūnas