Aš nuolat apie tave galvoju, Mama. Galvoju ir meldžiuosi už Tave, kai važiuoju darban. Galvoju kai einu miegoti. Labai norėčiau apkabinti Tave ir padėkoti už begalinę, betarpiška  meilę man, mano broliui ir mano sūnui. Norėčiau papasakoti, kaip gailiuosi dėl savo egoistiško elgesio su Tavimi, dėl savo bjaurių minčių.

                Labai gailiuosi, kad neišsaugojau Tavęs, kai nusprendei išeiti į geresnį pasaulį. Tu ir tada galvojai savo sergančiu protu apie mus. Galvojai, kad taip apsaugosi mano sūnų nuo ne malonumų, kurie Tavo manymu jam grėsė.

                Labai ilgiuosi  Tavęs , kartodama atsiprašymo žodžius. Bet man skauda, kaltė neduoda nusiraminti. Pasiilgstu vakarų praleistu su Tavimi, kada pasakodavai apie savo jaunystę, džiaugsmus apie liūdnesnes dienas. Kai žiūrėdavome kartu nuotraukas. Kai vaikystėje prieš miegą sekdavai man pasakas. Kaip tada buvo gera ir ramu.

                Nemoku parašyti, kokia esu dėkinga Tau už tai, kad jutau ir žinau kas yra betarpiška Motinos meilė. Kad visada buvai šalia. Pastebiu, kad vis dažniau ir dažniau kartoju  žodžius „mano mama darydavo taip…”, „mūsų tėvai mokydavo mus kaip…”.  Labai gera apie tave kalbėti, prisiminti. Ačiū Tau Mamytė už galimybe džiaugtis gyvenimu.

                Pasiilgau, myliu Tave Mama.