Mamyte mano miela, Tave labai

myliu,

O tavo rankų šilumą kalėjime

net jaučiu.

Tu rūpinais manim, kai aš

buvau dar mažas,

Ir vasarą, ir žiemą buvai šalia

manęs.

Bet aš maniau užaugęs ir be

Tavęs gyventi mėginau,

Tik nieko nesigavo, bėdon aš

pakliuvau.

Mamyt! Tavęs aš neklausiau,

kai tu man vis sakei:

Nevaikščiok su iš kelio

vedančiais draugais.

Man aišku viena: draugai visai

čia nekalti,

Turėčiau savo galvą, galėčiau

numatyt

Ir nesėdėčiau aš dabar

vienutėj, tarp sienų keturių,

O tarčiau laisvei meilės žodį,

dažniau sakyčiau, jog myliu.

Sunku priimti realybę, kurioj

ribojami veiksmai,

Šioj žemėj mirusi dorybė, vien

kraujas liejasi laisvai.

Aš privalau čia išgyventi ir

būti blogio žmogumi,

Kad ateity galėčiau tarti, jog,

mama, aš su Tavimi…