Sunku pradėti rašyti. Iškart pagalvoju apie taisyklingą laiško formą ar kaip nuosekliai pradėti dėstyti savo mintis. Kažkaip kvaila. Vis dėl to šis laiškas skirtas Tau – mama. Žodis mama dažnai siejamas su meile, begaliniu rūpesčiu ir besąlygišku atleidimu. O man, mama, kyla pyktis. Pykstu dėl to, kad mes dar nekalbėjome. Juk galvodamas apie mamą mintimis iškart tampu vaiku, visas situacijas vertinu vaiko akimis. O Tu, mama, kalbi su manimi kaip su suaugusiu vyru, bet tuo pačiu nori pasivyti tas vaikystės akimirkas, kada man Tavęs trūko. O ar norėjai kada nors iš tikrųjų sužinoti kas buvo skaudu, kokias klaidas padarei mūsų (Tavo vaikų) atžvilgiu?

Nenupasakosiu tikslių situacijų – juk tai buvo taip seniai, bet ryškiai pamenu jausmą. Jausmą, kai noriu būti nerūpestingu vaiku, o Tu reikalauji būti stipriu ir suaugusiu. Kodėl, mama? Ar aš nenusipelniau supratingumo ir šilumos? Juk sako, kad gimus vaikui, mama apdovanojama tuo ypatingu motinystės jausmu. Ar nepajautei to ryšio mano atžvilgiu? O gal nesupratai kaip reikia reikšti savo meilę? Tiek klausimų… Skaudu tai, kad dabar prisimenant vaikystę mintyse piešiu vaizdą, kai Tu nepagrįstai mane muši, rėki ant manęs, kai susipyksti su tėvu, o vėliau neteisingai skiri bausmę. Pykstu, labai pykstu!

Žinai, mama, aš turėjau daug draugų! Jiems buvo įdomu su manimi, jiems patiko su manimi žaisti. Ech… Ir vėl kyla pyktis, mama! Kodėl draudei eiti į kiemą su draugais, nors tam nebuvo priežasčių?! Juk žinai, kaip mėgau žaisti kieme. O čia artėja savaitgalis, tėtis ir vėl važiuos į kaimą, pas senelį! Pas senelį taip buvo smagu! Jis maitino gyvulius, leisdavo šėlti su draugais, aš ten buvau vaiku! Ir aš, kupinas džiaugsmo ir vilties, ateidavau pas Tave prašyti važiuoti į kaimą su tėčiu, o Tu, mama, kartais ir vėl sakei NE! Liūdna, pikta…

Kiek daug norėčiau Tau pasakyti, bet ar yra prasmė? Tikriausiai Tu taip niekada ir nesuprasi, kad mus skaudinai, bet ačiū už sunkią patirtį. Šiandien esu stiprus, sparčiai einu į priekį. Turiu puikią, mylinčią šeimą. Mano vaikams Tu esi močiutė. Rūpestinga ir mylinti močiutė! Ačiū už tai, kad šiandien myli savo anūkus. Tegul mano vaikystė lieka tarp mūsų, gal ateis ta diena, kai suprasime vienas kitą. Šiandien daryk tai ką moki – dalinkis meile su anūkais. Lai anūkai didžiuojasi, kad turi močiutę, o aš džiaugsiuos jų laime.