Labai Tave myliu. Nors neprisimenu, ar esu Tau kada tai pasakiusi. Nemoku. Nemokėjau. Dar tik mokausi. Mokausi nebijoti sakyti, ką jaučiu.

Žinai, jaučiu, kad ir Tu mane labai myli. Tu buvai ir esi mano gyvenime kiekvieną dieną. Kartais nenoriu Tau skambinti, kartais pamirštu. Bet Tu visada esi. Gal dėl to leidžiu sau tai: pamiršti, nenorėti, nes esu tikrą Tavo būvimu. Net neįsivaizduoju kitokio gyvenimo. Tu mane išlepinai. Visada jaučiuosi saugi dėl visko, kas susiję su tavimi: nepalikai, neatstūmei, kai klaidžiojau, klydau, džiaugeisi kiekviena šviesesne akimirka. Mylėjai ir myli pykdama ir gailėdama, liūdna ir džiugi.

Tu, mama, rodei savo pavyzdžiu, kad svarbiausia namuose yra mama, kad ji yra šeimos centras. Niekas iš mūsų nebuvom apleisti, nepavalgę, neaprengti. Aš mačiau, kad ant Tavo pečių buvo visi didžiausi rūpesčiai. Tu nepalūžai. Aš irgi tikėjausi tokia būti. Ir buvau, kol galėjau. Tikiuosi, dar būsiu.

Iš Tavęs išmokau nesmerkti ir nebausti vaikų už nesėkmes, blogus pažymius, nes Tu niekada nesmerkei. Už tai esu tau labi dėkinga. Niekada bebijojau apsisakyti, kad gavau blogesnį pažymį. Net, kai griuvo visas mano gyvenimas, neatstūmei, nenusisukai. Tu man visada kartojai, kad namuose vietos ir duonos užteks. Ir aš savo vaikams atiduočiau viską, ką turiu. Kad tik imtų.

Nežinau, mama, ar sugebėsiu Tau išsakyti kada nors, ką čia rašau. Labai to norėčiau ir tikiuosi to. Kol kas rašau tau šį laišką ir man gera. Labai norėčiau daugiau niekada Tavęs neskaudinti, labiau Tave suprasti, vertinti, dažniau dėkoti. Labai norėčiau dažnai Tau kartoti, kad tave myliu. Labai bijau kada nors pasigailėti, kad laiku to nepadariau. Ačiū tau, mama, už viską. Ačiū už gyvenimą, už namus. Myliu Tave. Labai.